Strolghino saliamis

Kadaise nebuvo nei šaldytuvų, nei pažangių technologijų, o pagaminti puikių vytintų mėsos gaminių buvo nelengvas darbas. Sumalus mėsą, daug kas galėjo pakrypti ne taip. Oras galėjo būti per karštas, per sausas ar per drėgnas. Kartais vien dėl nesėkmės nueidavo perniek ištisų mėnesių darbas.

Tad kiaules skersdavo žiemą, kai šaltis saugodavo mėsą, o paskui visi melsdavo Dievą, kad viskas pavyktų, nes tai kiaulei užauginti buvo paaukota ir pinigų, ir sunkaus darbo. Vieni rinkdavosi gaminti saliamį ir kumpį, o kiti, gyvenę tam tinkamuose miesteliuose, buvo labiau linkę rizikuoti ir nuspręsdavo gaminti Culatello. Iš likučių būdavo gaminamas Strolghino (keistas žodis vertingai kiaulės šlaunies mėsai apibūdinti). Pats pavadinimas daug pasako apie baimes ir netikrumą, lydinčius darbą, kuris vis dar priklauso nuo metų laikų ir likimo užgaidų. Visai neatsitiktinai senovinis italų kalbos veiksmažodis „strologare“ reiškia spėlioti, pranašauti, skaityti žvaigždes ir ženklus, kaip tai daro būrėjas. Strolghino – kuklus mėsos gaminys, nes gaminamas iš nuo Culatello nupjautų gabalėlių, – yra nedidelė auka likimui.

Mėsa (liesa, priešingai nei kitų vytintų mėsos gaminių) sumalama, pagardinama prieskoniais, sukemšama į minkštą žarnos apvalkalą ir vytinama palyginti trumpai.

Jo skonis lengvas ir švelnus. Paragauk su namine duona, o jei nori patiekti su sūriu, rinkis nesupainiojamo skonio Parmigiano Reggiano.