Cecilijos ir Deniso balsai

Būna akimirkų, nepakartojamų erdvės ir laiko sankirtų, kai gyvenimas užduoda klausimą, o atsakymas gali visiems laikams pakeisti jo kryptį. Mums tokia akimirka atėjo sulaukus keturiasdešimties: turėjome rinktis – toliau eiti savo gyvenimo keliu, pažįstamu keliu, kurį buvome išmokę vadinti savu, ar pasukti iš praminto tako, iš naujo įžiebti savo aistrą ir galbūt įsivaizduoti kitokią ateitį.

Mūsų saugūs užutėkiai buvo toli nuo laukų, tačiau nusprendėme palikti šį saugumą ir pasukti keliu, kurį iki tol buvome tyrinėję tik savaitgaliais, motociklu keliaudamas po Italiją. Vieną tokį savaitgalį netikėtai sutikome draugą ir supratome, kad su juo daugiau niekada nesiskirsime. Kai kas jį vadina „raudonuoju auksu“, ir šis apibūdinimas teisingas – tai iš tiesų labiausiai vertinamas prieskonis. Jis toks brangus todėl, kad auginamas ir renkamas tik rankomis, jam reikia beveik tiek pat rūpesčio ir dėmesio, kiek skiriame mylimiems žmonėms.

Tad vėl ėmėmės mokytis, nes žinių niekada nebūna per daug, ir pertvarkėme žemės sklypą, kuriame kadaise augo vynuogynai, įrengdamas jam namus visai šalia savųjų, Redžo kalvų papėdėje. Kai kurie giminaičiai žiūrėjo į mus iš nuostabos išplėtę akis ir tikriausiai manė, kad pasidavėme užgaidai – kodėl gi dar kas nors atsisakytų atostogų ir savaitgalių dėl prieskonio, vadinamo šafranu.

Tačiau kartais, susidūrus su iššūkiu, verta įsiklausyti į tą žiupsnelį beprotybės. Šiandien gyvename dėl šafrano – jis diktuoja mūsų dienų ritmą. Būtent dėl šafrano ilgomis derliaus rinkimo dienomis žadintuvas suskamba ketvirtą ryto, ir mes, apsivilkę kombinezonus, nešini žibintuvėliais, leidžiamės į laukus ir per šaltį, ir per lietų. Namo grįžtame aplipę purvu, kupini malonaus nuovargio, kuriame juntamas pergalės skonis.

Nelengva ištrūkti iš savo įpročių ir prisiminti ankstesnį gyvenimą, kupiną skubėjimo, kai neturėjome nė sekundės sustoti, apsidairyti ar atsikvėpti. Būtent tokia mūsų sumanymo esmė: „permąstyti“, iš naujo susikurti dabartį, kad galėtume gyventi ir sugyventi su gamta, mėgautis jos pojūčiams teikiamais malonumais ir gerbti ritmus, iš kurių susideda kiekviena akimirka.

Daugelio sutiktų žmonių žvilgsniuose pastebime nuostabą: kartais juos stebina, kiek daug mūsų pačių, mūsų istorijos ir šeimos telpa kasdieniame mūsų darbe. Tačiau jei galėtume pasirinkti, kaip jį pavadinti, tikriausiai nevadintume jo „darbu“. Veikiau jis primena nuostabų nuotykį, raktą, atveriantį duris į tokią laimę, kuri dar prieš kelerius metus atrodė nepasiekiama. 

Galbūt tai tiesa – tikrai pasirinkome kelią į kalną. Galbūt jis nebuvo toks šviesus kaip visi kiti, galbūt juo eiti buvo sunkiau, bet mums tai nerūpėjo, nes tai buvo mūsų kelias.

Autoriai:
Teksto autorė – Carlotta Fiore
Nuotraukos autorius – Diego Rosselli